Pamenu, kai buvau dar vaikas, žiūrėdavau į skrendančius lėktuvus ir jie man nekeldavo jokio pasitikėjimo. Galbūt jūs, mano mielieji, ir svajodavote skristi, bet tai tikrai nebuvo mano svajonėse. Atsimenu, kad svajojau būti partizanu (apie tai galbūt kada nors parašysiu), bet, kad skristi, tai tikrai ne. Sunku būdavo suprasti kaip tas plieninis aparatas laikosi ore ir aš visada galvodavau, kad man skristi neteks. Tiesa, daina “Reikėjo berniukams“ (nepamenu kas dainuodavo ją) tai labai patiko, bet apie skrydį nebuvo nė minties.
Pamenu savo pirmą skrydį. Skridau tada su Lithuanian Airlines (taip taip, buvo ir tokios oro linijos) į Kopenhagą. Visą naktį prieš skrydį nemiegojau. Skrydžio metu sėdėjau lėktuvo krėsle ir žiūrėjau į priekį sėdinčius keleivius, kurie miegojo. “Kaip galima skristi ir miegoti?“ galvojau aš, o po to, kas juokingiausia, pabudau tik lėktuvo ratams palietus žemę.
Po to buvo antras, trečias, ketvirtas ir visi kiti kartai. Per penkiolika metų nuo mano pirmo skrydžio, jau skridau daugiau kaip tris šimtus kartų. Daugiau kaip tris šimtus kartų girdėjau palinkėjimą “Gero skrydžio“ ir girdėjau, jį ištariant, daugiau nei dešimčia skirtingų kalbų. Tai tapo mano beveik kasdieniniu transportu iš taško A į tašką B. Dabar lėktuvas man kaip greitaeigis autobusas. Įsėdai. Prisisegei saugos diržus. Durys užsidaro. “Kita stotelė Kopenhaga“.
Ką aš veikiu lėktuve? Ogi daug ką. Dirbu su kompiuteriu, skaitau knygą, rašau tinklaraštį (kaip, kad dabar), miegu, geriu kavą (nes SAS, su kuriais dabar daugiausia skraidau, to gero turi tikrai daug), valgau, klausausi šalia sėdinčių žmonių pokalbių (pavyzdžiui dabar, man rašant, mergina pasakoja apie Indijos kultūrą ir kastas) arba tiesiog spoksau pro langą (oi, atsiprašau, pro iliuminatorių).
Teko skristi su įvairiais lėktuvais. Ne tik didžiuliais Airbus ir Boeing, mažesniais SAAB ir Bombardier, mažais ATR, ukrainietiškais AN 148 ir AN 24, bet ir senais rusiškais TU 154 ir JAK 42. Skrendant su JAK 42 iš Maskvos į Voronežą, ne tik keleiviai jautėsi nekaip, bet ir stiuardesės. Į klausimą “Kiek metų šiam lėktuvui?“ stiuardesė atsakė, kad “nėra ko nervintis nes mūsų lėktuvai (suprask, pagaminti Rusijoje) yra patys saugiausi ir geriausi“. Iš tikrųjų jos veidas bylojo “sėsk į savo vietą, jaunuoli, užsičiaupk ir bl… tylėk, nes ir taip nervinuosi dėl to seno kledaro.“ Skrendant su TU 154 iš Maskvos į Syktyvkarą ir šalia sėdinčiam vyrui pradėjus žegnotis, norėjau iššokti per langą (oi, atsiprašau, pro iliuminatorių) ir nueiti į Syktyvkarą pėsčiomis. Tarp kitko, jei norite pasijusti tarsi keliautumėte laiko mašina, tai tikrai rekomenduoju aplankyti Syktyvkarą. Jausmas, kad grįžai dvidešimt penkis metus atgal.
Daug skraidant sutinki ir daug įvairių žmonių. Verslininkai, sportininkai ir aktoriai, kuriuos matei televizijoje ar laikraščiuose, sėdi šalia tavęs, kvėpuoja tuo pačiu oru ir kratosi kartu su tavimi, kai lėktuvas patenka į turbulencijos zoną. A. Sabonis, R. Kazlas, L. Laucevičius, V. Uspaskich, J. V. Žukas, I. Staškevičius, A. Avulis, Maccabi krepšinio klubas, Ukrainos moterų rinktinė ir daugelis kitų, kurių pavardžių aš net nežinau, buvo mano bendrakeleiviais. Bet ne tik žinomus žmones gali sutikti oro uostuose. Paskutinį kartą skrendant iš Maskvos susitikau savo buvusią klasiokę R. K., kurios nemačiau dvidešimt trejus metus.
Daug laiko tenka praleisti ir oro uostuose. Jau teko pabuvoti keturiasdešimt trijuose (rašiau apie tai savo įraše “Aš, kaip daug pasaulio oro uostų matęs…“). Atvažiuoji į oro uostą, pasistatai automobilį, prisiregistruoji, praeini patikrinimą ir eini kavos gerti (aš mėgstu ir rekomenduoju “Coffee Republic“, Vilniaus oro uoste prie A5 išvykimo vartų). Bet kartais būna ir išskirtinių dienų. Pamenu keliavome su kolega G. į Sankt Peterburgą iš Rygos. Stovime prie registracijos ir juokaujame, kad vietų neliko, nes kažkodėl registracijos darbuotoja labai ilgai krapštosi. Dar kelias minutes pabarškinusi klaviatūra, ji pakelia galvą ir sako: “Orlaivį pakeitėm į mažesnį, todėl jums vietos neliko. Galite pernakvoti Rygoje ir iš ryto išskrisite.“ Kadangi visą tai ji pasakė nelabai užtikrintai, tai aš jai pradedu aiškinti, kad pagal keleivių pervežimo orlaiviais taisykles (nieko aš apie jas nežinau, bet jaučiu, kad reikėtų pasiskaityti), jie turi mums pasiūlyti kitą skrydį dabar (“right now“ sakau aš jai). Ji skambina, su kažkuo tariasi, vėl skambina, vėl tariasi ir po kokių dvidešimt minučių sako: “OK. Skrisite į Sankt Peterburgą per Maskvą. Mes jums pasiūlėme, o jūs jau kaip norite. Išskrendate po penkiolikos minučių.“ Mes su kolega bėgame iki įlaipinimo vartų, kylame, nusileidžiame Maskvoje ir suprantame, kad pati įdomiausia kelionės vieta tik prasideda. Tie, kas lankėsi Maskvos Šeremetjevo oro uoste, žino, kad atskridus reikia labai ilgai laukti pasų kontrolėje (patikėkite, per dešimt metų Šeremetjevo oro uoste tai nepasikeitė) ir kad nuo terminalo D (į kurį mes atskridome) iki terminalo F (iš kurio mums reikėjo išskristi) reikia eiti apie dvidešimt minučių. Taigi, situacija yra labai paprasta: iki mūsų skrydžio liko keturiasdešimt minučių, o mums dar reikia atstovėti didžiausią eilę prie pasų kontrolės, pasiimti lagaminus ir nuo terminalo D nuvaryti iki terminalo F. Šitoje vietoje, mielieji mano, noriu jums priminti, kad registracija į skrydžius baigiasi trisdešimt minučių iki išvykimo, taigi, realiai mes turime tik dešimt minučių. Prišokame prie stovinčių eilės priekyje ir
pradedame jiems aiškinti, kad skrydis buvo pakeistas, kad mes vėluojame ir taip toliau ir bla bla bla – vienu žodžiu, auksiniai jūs mano (золотые, вы мои), praleiskite mus. Jie mus praleidžia, mes čiumpame savo lagaminus ir, greičiausiai, pasiekę pasaulio bėgimo tarp oro uosto terminalų rekordą, atsiduriame prie registracijos. Pavėlavome dvi minutes, bet vėl aiškiname, tik šį kartą registracijos darbuotojai, kad skrydis buvo pakeistas, kad mes vėluojame ir taip toliau ir bla bla bla – vienu žodžiu, auksine jūs mūsų (золотая, вы наша), praleiskite mus. “Jei toks reikalas, tai aš jus dar priregistruosiu, bet jau bėgte greitai prie savo vartų ir geros jums kelionės“ – štai kaip skambėjo gražiausi žodžiai tą vakarą.
Per tuos skraidymo metus sužinojau ir keletą triukų (jei juos galima taip pavadinti). Pavyzdžiui, kai iki lėktuvo veža autobusas, tai lipkite į jį paskutiniai ir tada prie lėktuvo, durims atsidarius, jūs būsite pirmieji. Aišku, jei vairuotojas nesugalvos atidaryti durų, kurios yra kitoje pusėje – tada jūs būsite paskutiniai (cha cha cha). Dar labai smagus dalykas yra nematoma kova dėl krėslo ranktūrio. Kadangi, jums sėdint, reikia dalintis vienu ranktūriu (tuo, kuris yra tarp jūsų ir jūsų pakeleivio) dviems, tai kuris pirmas pasideda ranką, tai tas ir keliauja patogiai. Ir jeigu jums tik reikia pasiimti savo ajpadą iš krėslo kišenės ar sugalvojote pasiknisti tarp avialinijos siūlomų žurnalų, tai žiū, o pakeleivio ranka jau ir ant ranktūrio. Gyveni ir mokaisi.
Aš esu labai gerai ir gerų jums skrydžių
Regvaldas
Parašyta kažkur danguje tarp Kopenhagos, Maskvos ir Vilniaus, o taip pat Panevėžyje
RegTrue 