Pastebėjimai VIII

Komandinis darbas

 

Kažkur prieš du metus, siauro mąstymo vyras, užimantis kultūros komiteto pirmininko vietą seime, pasakė, kad “Lietuva ne Prancūzija ir nereikia čia mokyti gėrimo kultūros”. Frazė gal ir skambėjo ne visai taip, bet prasmė buvo labai aiški – lengviau uždrausti. Manęs tas patobulintas alkoholio įstatymas niekaip nepalietė. Tiesa, porą kartu teko grąžinti gėrimus į lentyną, nes jau pasirodo sekmadienis ir kažkiek minučių po trijų. Ką tada darai? – Debilai, – tyliai sakai ir eini padėti gėrimus atgal į lentyną.

 

Penktasis pagal dydį Lietuvos miestas.

Vieno prekybos tinklo parduotuvė.

Laikas 19:57

Karšta. Padedu arbūzą ir ledus ant kasos juostos, ir tingiai stebiu kaip kasininkė skenuoja vieno pirkėjo prekes. Prieš mane dar vienas pirkėjas, todėl truputį teks palaukti. Toliau tingiai stebiu aplinką. Prie kitos kasos prieina vyras su dviem alaus buteliais. Vyras tvarkingas ir tikriausiai tiesiog nutarė atsigaivinti karštą vasaros vakarą alumi. Iš etiketės spalvos sprendžiu, kad alus kvietinis, kas dar prideda pliusų tam vyrui, nes ir aš tokį mėgstu. “Pereikite prie kitos kasos, nes šita jau uždaryta”, – sako jam parduotuvės darbuotoja. “Bet aš galiu nespėti, nes jau beveik aštuonios”, – apeliuoja į darbuotojos sąžinę vyras. “Bandykite. Gal kiti pirkėjai jus užleis ir tada spėsite”, – be jokių emocijų, tarsi ledo karalienė, siūlo parduotuvės darbuotoja. Vyras pasiima alaus butelius, ir, tyliai keiksnodamas sveikatos apsaugos ministrą, artėja prie mūsų kasos. Laikas eina. Tik-tak, tik-tak…

 

Laikas 19:58

Visi girdėjo kas įvyko prie kitos kasos ir organiškai supranta ką reikia daryti, kad mūsų tautietis, nepaisant visų kvailų alkoholio įstatymo taisyklių, atsigaivintų šaltu alumi šį karštą vasaros vakarą. Nuo dabar, du vyrai stovintys prieš mane, kasininkė ir aš, suprantame, kad turime veikti darniai ir nepriekaištingai kaip Formulė 1 serviso komanda, lenktynių metu keičianti ratus bolidui. Mano dalis yra lengviausia. Aš sakau: “Užleidžiu, nes reikalas yra rimtas”. Vyras dėkoja ir stato butelius ant kasos juostos. Kasininkė savo darbą irgi jau atliko puikiai. Ką tik pasiekusi dviejų klientų aptarnavimo pasaulio greičio rekordą, ji nervingai barbena nagais į kasą ir laukia kol aptarnautas vyras sukrapštys pinigus. Laikas nesustabdomai eina. Tik-tak, tik-tak…

 

Laikas 19:59

– Ojojoj. Liko tik viena minutė. Galiu nespėti, – jau beveik šaukia kasininkė, o paskutinis aptarnautas vyras, jau suplūkęs, renka centus iš piniginės. Vyras, perkantis alų, jau pasiruošęs ir laiko abu butelius barkodais atsuktus į kasininkę. Čekis išlenda, kasininkė, įgudusiu judesiu, nustumia paskutinio aptarnauto vyro pirkinius ir čiumpa alaus butelius. Staigiai juos nuskenuoja ir taukšteli per kasos liečiamą ekraną. Kasos stalčius atsidaro. Viskas. Spėjom. Visų veiduose šypsenos ir atrodo, kad pasaulis tapo geresnis. Kasininkė skenuoja mano prekes, o aš tyliai niūniuoju:

“We are the champions, my friends

And we’ll keep on fighting ’til the end

We are the champions

We are the champions

No time for losers

‘Cause we are the champions of the world”

 

Aš esu labai gerai ir geros jums dienos.

 

Regvaldas,

 

Panevėžys